Nuo 1969 metų, kai pirmą kartą pasaulyje atsirado internetas, tada jungiantis keturis pagrindinius kompiuterius šiaurės vakarų Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose[1], intelektinės nuosavybės kūrėjams iškilo nauja grėsmė. Neribotas skaitmeninių failų keitimasis, prekių ženklų kopijavimas ir panašūs nusikaltimai tapo nauju taikiniu, į kurį yra nukreipta tiek kūrėjų ir autorių teises ginančių organizacijų kova. Šiandien visais būdais yra stengiamasi užkirsti kelią galimiems skaitmeniniams pažeidimams.
Nuo 20 amžiaus pabaigos prasidėjo kova su domenais, pažeidžiančiais prekių ženklų savininkų išskirtines teises. Šiai dienai tiek įstatymų, tiek teismų sprendimų šioje srityje vis daugėja. Prekių ženklų savininkai linkę vis dažniau ginčyti kito asmens registruotą, tapatų ar panašų į jų turimą prekės ženklą, domeną. Tačiau ne visada ir toli gražu ne visi registruoti domenai, vienu ar kitu būdu panašūs į registruotus prekės ženklus, pažeidžia išskirtines intelektinės nuosavybės teises. Šiame straipsnyje bus bandoma palyginti atvejus, kada registruotas tapatus ar panašus į prekių ženklą domenas pažeidžia prekių ženklo savininko interesus, o kada tokia domeno registracija yra visiškai teisėta. Straipsnyje bus trumpai aprašytas Europos Sąjungos reglamentas, reguliuojantis domenų registraciją ir ginčų sprendimus, bei Lietuvos Respublikos teismų praktika šiuo klausimu.
Trumpai pradėkime nuo to, kas yra domenas. Domenas, tai internetinį puslapį identifikuojantis pavadinimas. Ir nors Lietuvos įstatymuose jo naudojimas, taikymas ar ginčų sprendimas reglamentuojamas deja nėra, tačiau negausioje Lietuvos teismų praktikoje, domeno apibrėžimą jau galima rasti:
“Domenas kaip ir kiti intelektinės nuosavybės objektai yra nematerialaus pobūdžio objektas. Prekių ženklas apibūdinamas kaip simbolis, padedantis atskirti vienas prekes ar paslaugas nuo kitų, turintis ir reklaminę funkciją. Domeno pagalba taip pat identifikuojamas jo vartotojas.”[2]
Taigi domenas Lietuvos teismų apibūdinamas kaip vienas iš nematerialaus pobūdžio objektų, kažkuriais aspektais (“apibūdinamas kaip simbolis, padedantis atskirti vienas prekes ar paslaugas nuo kitų”) panašus į prekės ženklus ir atliekantis panašias funkcijas. Gal dar ir todėl, registruoto domeno ir registruoto prekės ženklo sutapimas gali būti itin dažnas. Tačiau, netgi esant panašumų tiek tarp domeno, tiek tarp prekės ženklo atliekamų funkcijų, lygybės ženklas tarp šių objektų negali būti dedamas. Pirmiausiai, tapatūs prekės ženklai gali būti registruoti skirtingoms prekėms ar paslaugoms žymėti, tuo tarpu toks pat domenas gali būti tik vienas. Be to, domenas nebūtinai yra prekes ar paslaugas identifikuojantis vardas, daugybė domenų yra informacinio pobūdžio, nuorodos į kitus šaltinius, kompiuterius ar pan. Todėl domeno funkcija yra daug platesnė, negu vien tik prekės ar paslaugos identifikavimas.
Iš kitos pusės, atliekamų funkcijų panašumas, būtent ir lemia tai, kad ginčai tarp šių objektų yra gana dažni. Tiek domenas, tiek prekės ženklas, padeda pirkėjui identifikuoti prekes, todėl vidutinis vartotojas domeną tapatina su prekės ženklu. Dėl šio tapatinimo, atsiranda reali suklaidinimo galimybė, dėl ko gali kilti konfliktai ir ginčai. Tačiau, domeno ir prekės ženklo pavadinimo vienodumas ne visada klaidina vartotojus ir ne visada sąlygoja teisės aktų pažeidimus. Yra atvejų, ir ne vienas, kada tapatus ar panašus į registruotą prekės ženklą domenas, jokių išimtinių teisių nepažeidžia. Vienas iš pavyzdžių būtų, kada registruotas prekės ženklas ir domeno pavadinimas yra tapatūs, tačiau skirti skirtingoms prekėms žymėti.
Pavyzdžiui, Lietuvos patentų biuro internetinėje duomenų bazėje galima rasti net keletą registruotų prekių ženklų DELTA. Delta prekės ženklas yra registruotas ir tabako gaminiams žymėti (Nicos klasifikacija 34. Registracijos Nr. 22924) ir cheminiams gaminiams pramonės reikmėms, dažalams (Nicos klasifikacija 1, 2. Registruotas prekės ženklas Nr. 9382), ir vežimo, transporto paslaugoms žymėti (Nicos klasifikacija 39. Registruotas prekės ženklas Nr. 32566) ir dar daugeliui kitų prekių ir paslaugų. Kadangi, tapačiu vardu, tačiau skirtingoms prekėms žymėti prekių ženklų registracija yra visiškai galima, tokia pat taisyklė turėtų būti taikoma ir domeno vardui. Taigi, jeigu yra įregistruotas domenas tapačiu pavadinimu į registruotą prekės ženklą, tačiau internetiniame puslapyje yra siūlomos prekės ar paslaugos skirtingos nuo tų, kurioms yra suteikta prekės ženklo registracija, jokio pažeidimo nėra. Šiuo atveju, vartotojo suklaidinimo tikimybę būtų sunku įrodyti[3].
Kitas domeno ir prekės ženklo sutapimo atvejis yra kai domenas, tapačiu ar panašiu pavadinimu į prekės ženklą, yra registruotas analogiškoms prekėms ar paslaugoms. Pavyzdžiui, registruotas domenas detla.tabakas.lt, kuris siųlo asmenims nusipirki tabako gaminių, galimai pažeistų registruoto prekės ženklo Delta, tabako gaminiams žymėti, savininko teises. Prekės ženklo savininkas turėtų realų pagrindą kreiptis į domeno savininką ar teismą prašant esantį domeną panaikinti. Tačiau toli gražu ne visada, net ir tokiu atveju, registruotas domenas iš tikrųjų pažeidžia registruoto prekės ženklo savininko teises. Pažeidimui konstatuoti yra būtinos tam tikros sąlygos.
Lietuvoje deje, tokios būtinos sąlygos nėra numatytos ir teisės aktai teisinių santykių, susijusių su domenų registravimu, naudojimu, ginčų nagrinėjimu nereglamentuoja. Nesant tiesioginių teisės normų, reglamentuojančių ginčų sprendimą tarp domenų vardų naudojimo bei prekių ženklų naudojimo (reglamentuojama tik domeno „.lt“ registracijos procedūra), Lietuvos Respublikos teismai dar negausioje savo praktikoje spręsdami iškilusius ginčus taiko įstatymo analogiją: Civilinį kodeksą (nuostatos, reglamentuojančios juridinio asmens teisę į pavadinimą), Prekių ženklų įstatymą (nuostatas, nustatančias prekių ženklo savininko teisės) bei Konkurencijos įstatymą (nesąžininga konkurencija).[4] Kaip matyti iš šiame straipsnyje teismų pateikto domeno apibrėžimo, teismai domeno funkcijas tapatina prekių ženklų atliekamoms funkcijoms, todėl sprendžiant kilusius ginčus, svarbiausiomis tampa būtent Prekių ženklų įstatymo normos.
Tačiau, sprendžiant ginčą, domenas negali būti visiškai prilyginamas prekės ženklui, nes domenas ir prekės ženklas nėra tapatūs objektai. Prekių ženklų įstatymo normų aklas taikymas domenams reglamentuoti, būtų klaidingas. Todėl šis įstatymas yra taikomas tik tiek, kiek jo normos nepažeidžia domeno individualumo ir skirtingumo nuo prekių ženklų. Tai pabrėžė ir Lietuvos apeliacinis teismas “manoduomenys[5]” byloje: “Prekių ženklų teisinius santykius reglamentuojantis įstatymas ginčo išsprendimui taikytas tik kaip įstatymo analogija, pripažinus, kad domenai atlieka dalį funkcijų, būdingų prekių ženklams (skirti identifikuoti įmonę ir jos teikiamas paslaugas) ir nesant domenų naudojimą sureguliavusių teisės aktų.”
Taigi, bandydami išspręsti ginčus, kilusius tarp registruoto prekės ženklo ir domeno, nesant pakanakamo reglamentavimo Lietuvoje, teismai taiko ir Europos Sąjungos teisės reglamentą. 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 874/2004, nustatantis „.eu“ aukščiausiojo lygio domeno įdiegimo ir funkcijų viešosios tvarkos taisykles bei registraciją (toliau tekste – Reglamentas), būtent ir numatyto pažeidimui konstatuoti būtinas sąlygas. Ir nors šio reglamento normos skirtos “eu” lygio domenui reglamentuoti, jas teismai pagal analogiją taiko spręsdami ir ginčus dėl nacionalinio lygio domeno[6].
Reglamento 1 straipsnyje nurodyta, kad šiuo teisės aktu nustatomas .eu Aukščiausio lygio domeno įdiegimo ir funkcijų viešosios tvarkos taisyklės bei registracijai taikomi viešosios tvarkos principai. Reglamento 21 straipsnis išvardina ginčytinus ir piktnaudžiavimo atvejus, kuriuos nustačius, domenas pripažįstamas pažeidžiantis įstatymus ir jo registracija turi būti panaikinta. Šiame staipsnyje numatyta, kad registruotas domeno vardas gali būti panaikintas atitinkama neteismine ar teismine tvarka, kai tas vardas yra toks pat ar klaidinančiai panašus į vardą, į kurį pagal Bendrijos arba Europo Sąjungos narių nacionalinę teisę pripažįstama arba nustatoma bet tokia neturtinė teisė. Į neturtinių teisių sąrašą patenka ir prekių ženklų įstatymais suteiktos teisės. Tačiau, vien panašumo ar tapatumo, sprendžiant ar domenas pažeidžia kito asmens intelektinės nuosavybės teises, šiuo atveju nepakanka. Sprendžiant ar domeną panaikinti turi būti įrodoma, jog domenas jo savininko buvo užregistruotas pastarajam neturint į tą vardą teisių ar teisėtų interesų, arba jog buvo užregistruotas ar yra naudojamas nesąžiningai.
Nesąžiningumas negali būti nustatytas, jeigu domeno savininkas turi pagrįstus teisėtus interesus[7] į domeną. Šie teisėti interesai gali būti įrodyti, kai:
- a) prieš bet kokį įspėjimą apie alternatyvią ginčų sprendimo (toliau – AGS) tvarką domeno vardo savininkas naudojo domeno vardą ar pavadinimą, atitinkantį domeno vardą, siūlydamas prekes ar paslaugas, arba rengėsi tai daryti ir tokį rengimąsi galima įrodyti;
- b) domeno vardo savininkas, kuris yra įmonė, organizacija ar fizinis asmuo, buvo ir yra plačiai žinomas domeno vardu, netgi kai nėra pagal šalių ir (arba) Bendrijos teisę pripažįstamos ar nustatytos teisės;
- c) domeno vardo savininkas teisėtai ir nekomerciniais tikslais ar sąžiningai naudoja domeno vardą, nesiekdamas suklaidinti vartotojų ar pakenkti vardo, į kurį pagal šalių ir (arba) Bendrijos teisę yra pripažįstama ar nustatyta teisė, reputacijai.
Taigi, jeigu asmuo užregistravęs domeną, turi į šį domeną teisėtą interesą, netgi esant panašumų su registruotu prekės ženklo pavadinimu, domeno savininkas nėra laikomas kaltu, o domeno regitracija turėtų būti nenaikinama. Tačiau, jeigu teisėti interesai nėra įrodomi, o yra įrodomas domeno savininko nesąžiningumas registruojant domeną, tada yra aiškus registruoto prekės ženklo savininko teisių pažeidimas.
Nesąžiningumas, taip pat apibrėžtas įstatyme[8]. Nesąžiningumą įrodyti tenka tam, kuris teigia, todėl šiuo atveju ieškovas (registruoto prekės ženklo savivinkas) turėtų įrodinėti domeno savininko nesąžiningumą registruojant ar naudojant domeną. Nesąžiningumas gali būti įrodytas, kai pirmiausiai iš aplinkybių matyti, kad domeno vardas buvo užregistruotas ar įsigytas visų pirma siekiant parduoti, išnuomoti ar kitaip perduoti tą domeno vardą pavadinimo, į kurį pagal šalių ir (arba) Bendrijos teisę yra pripažįstama ar nustatyta teisė, savininkui, pavyzdžiui, registruoto prekės ženklo savivinkui. Antra, nesąžiningumas įrodomas, jei domeno vardas buvo užregistruotas siekiant, kad panašaus ar tapataus pavadinimo savivinkas ar valstybės įstaiga, turinti teisėtą teisę į tokį pavadinimą, negalėtų savo vardu įregistruoti tokio domeno. Tačiau tokiu atveju, šalis, siekianti, kad domenas būtų pripažintas įregistruotu ir naudojamu nesąžiningai turi įrodyti, kad besiregistruojantysis elgiasi būtent taip arba, kad domeno vardas tinkamu būdu nebuvo naudojamas ne mažiau kaip dvejus metus po registracijos datos arba yra toks atvejis, kad pradėjus AGS procesą domeno vardo, į kurį pagal šalių ir (arba) Bendrijos teisę yra pripažįstama ar nustatyta teisė, savininkas arba valstybės įstaigos domeno vardo savininkas paskelbė apie savo ketinimus naudoti tą domeno vardą tinkamu būdu, bet to nepadarė per šešis mėnesius nuo AGS proceso pradžios datos. Trečias nesąžiningumo požymis yra kai įrodoma, kad domeno vardas buvo užregistruotas visų pirma siekiant sužlugdyti profesinę konkurento veiklą. Ketvirtas – kai domeno vardas buvo sąmoningai naudojamas interneto vartotojams pritraukti siekiant komercinės naudos domeno vardo tinklalapio savininkui ar kitai interneto svetainei, sukūrus painiavos su pavadinimu į registruotą prekės ženklą, kai tokios painiavos galimybė iškyla dėl domeno vardo savininko tinklalapio ar svetainės arba jo tinklalapyje ar svetainėje siūlomo produkto ar paslaugos šaltinio, finansavimo, ryšių ar paramos. Ir penkta, nesąžiningumo prenzumpcija atsiranda, kai užregistruotas domeno vardas yra asmens vardas, o domeno vardo savininko ir užregistruoto domeno vardo nesieja jokie įrodomi ryšiai.
Tai yra baigtinis Reglamente numatytas domeno savininkų nesąžiningumo atvejų sąrašas. Tiesa, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2010 m. birželio 3 d. sprendime byloje C-569/08 Oberster Gerichtshof[9], išnagrinėjo sąlygas, kuriomis spekuliavimo arba piktnaudžiavimo tikslais užregistruotas domeno vardas gali būti panaikintas. Teismas nusprendė, kad Komisijos Reglamento 21 straipsnio 3 dalyje pateiktas nesąžiningumą pagrindžiančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, ir paaiškino, į kokias aplinkybes atsižvelgiama nustatant nesąžiningumo faktą.
Atkreiptinas dėmesys, kad prekių ženklų įstatyme, konstatuojant registuoto prekės ženko savininko teisių pažeidimą, nėra privalomai reikalaujama įrodyti nesąžiningumą[10]. Tačiau nesąžiningumas numatytas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme[11], Civiliniame kodekse[12]. Lietuvos Respublikos teismai, priimtuose sprendimuose, dėl registruoto domeno, pažeidžiančio prekės ženklo savininko interesus, taip pat konstatavo šalies nesąžiningumą[13]. Todėl, susumuojant tiek Lietuvoje tokiems ginčams spręsti taikomus įstatymus, tiek Reglamento nuostatas, tiek Lietuvos teismų praktiką, galima konstatuoti, kad neįrodžius domeno registratoriaus nesąžiningumo, o jam įrodžius turint teisinį interesą į domeną, registruotas interentinis puslapis ir jo naudojimas negali būti pripažįstami pažeidžiantys kito asmens intelektinės nuosavybės teises. Tokiu atveju, teismas negali įpareigoji domeno savininko panaikinti domeną ar priteisti registruoto prekės ženklo savininkui bet kokius nuostolius.
Trumpai apibendrinant, galima teigti, kad, yra galimi bent du konfliktų atvejai tarp registruoto prekės ženklo ir domeno. Pirmasis, tai atsitiktiniai konfliktai – konfliktai kylantys dėl panašių ar tapačių prekių ženklų pavadinimų naudojimo domene, kai tapatūs ar panašūs prekių ženklai yra suteikti skirtingos Nicos klasifikacijos prekėms žymėti. Prie atsitiktinių konfliktų būtų priskiriami ir atvejai, kada konfliktai kyla dėl panašių ar tapačių prekių ženklų pavadinimų naudojimo domene, kai tapatūs ar panašūs prekių ženklai yra suteikti toms pačioms Nicos klasifikacijos prekėms žymėti, tačiau domeno savininkas turi teisėtą interesą į domeno pavadinimą. Atsitiktinių konfliktų atvejais, prekių ženklo savininko išskirtinės teisės nėra pažeidžiamos, o domeno registracija turi būti pripažįstama teisėta.
Atrasis atvejis, tai tyčiniai konfliktai. Tokie konfliktai kyla dėl prekės ženklo kopijavimo arba tyčinio registruoto prekės ženklo naudojimo domene. Prie tyčinių konfliktų būtų priskiriamas atvejis, kada yra akivaizdus arba įrodytas, registruoto domeno sąvininko nesąžiningumas tiek registruojant, tiek naudojant domeną. Tyčinio konflikto atveju, domeno registracija būtų pripažinta pažeidžiančia kito asmens intelektinės nuosavybės teisės ir panaikinta, o prekės ženklo savininkas galėtų reikalauti patirtos žalos atlyginimo.
[1] http://www.walthowe.com/navnet/history.html
[2] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-380/2010.
[3] Išimtis galiotų, tik gerai žinomiems prekių ženklams, pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1981, Vilnius) 9 str. bei Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 6 bis straipsnį.
[4] Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio mėn. 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-90/2012.
[5] Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio mėn. 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-90/2012.
[6] Žiūrėti pavyzdžiui Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio mėn. 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-380/2010.
[7] Teisėti interesai, kaip jie apibrėžti Reglamente, išvardinti 21 straipsnio 2 dalyje.
[8] Žiūrėti Reglamento 21 straipsnio 3 dalį.
[9] Visą sprendimą galima http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?docid=75138&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&cid=160155
[10] Išimtis taikoma kai reikalaujama įrodyti nesąžiningą pranašumą.
[11] Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis (1999 m. kovo 23 d. Nr. VIII-1099, Vilnius).
[12] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnio 4 dalis (2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864).
[13] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio mėn. 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-380/2010.